auguma dirbtinių spinduliuotės šaltinių naudojimo būdų yra kontroliuojami pagal teisės aktus. Remiantis šiais teisės aktais, naudoti radioaktyviąsias medžiagas paprastai leidžiama tik leidimą turintiems naudotojams. Juose nustatytos griežtos ribos, kokie radioaktyviųjų medžiagų kiekiai gali patekti į aplinką. Be to, pagal šiuos teisės aktus darbdaviai privalo kontroliuoti ir apriboti savo darbuotojams tenkančią apšvitą.

Sveikatos priežiūros srityje spinduliuotė paprastai naudojama tik kai gydytojas laikosi nuomonės, kad pacientui reikėtų atlikti tam tikrą procedūrą, pvz., rentgenologinį diagnostinį tyrimą, kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimą, izotopinį tyrimą ar spindulinę terapiją. Tokiomis aplinkybėmis gydytojas priima sprendimą dėl diagnozės nustatymo ar gydymo poveikio naudos pacientui, palyginti su dėl apšvitos šiek tiek padidėjusia vėžio rizika. Daugumoje šalių yra patvirtintos rekomendacijos šiems klinikiniams sprendimams pagrįsti.

Kai kurie natūralūs spinduliuotės šaltiniai nėra lengvai kontroliuojami. Dėl natūralaus uolienų ir dirvožemių radioaktyvumo mums tenkanti kosminės ir gama spinduliuotės dozė iš esmės priklauso nuo to, kur gyvename. Svarbiausias natūralaus radioaktyvumo poveikio šaltinis – namuose ir darbo vietose esantis radonas, o jo poveikį galima kontroliuoti.